Valdė 1239 - 1279 m. Fraruangų dinastijos Sukotajaus karalystės įkūrėjas, pirmasis Siamo karalius
Pradžioje, busimasis Siamo karalius, tarnavo kaip vasalas Bangjangui (Bang Yang), kurio teritorija tuo metu priklausė vakarinėms Khmerų imperijos žemėms (dabar šiaurės–centrinis Tailandas). Jis buvo žinomas kaip Kunbangklangtao (Khun Bang Klang Thao) „skr. Kas valdo dangų“ arba Hao. Kartu su gubernatoriumi Rada (Rad), armijos vadu Kunfamuengu (Khun Pha Mueang), jis paskelbė nepriklausomybę nuo Ankoro ir atsisakė mokėti duoklę. Galiausiai buvo organizuotas sukilimas. Paskatinti šio pavyzdžio, nepriklausomybę paskelbė Muangfangas (Ban Muang Fang) ir Fajajo.
Malšinti sukilimo buvo pasiustas khmerų armijos generolas Klonlamfongas (Khlon Lamphong). Bet sukilėliams vadovavę Kunbangklangtao ir Kunfamuengas nugalėjo khmerus. Po mūšio abu karvedžiai įžengė į Khmerų imperijos šiaurės sostinę Sukotajų. Turėdamas daug sąjungininkų, Kunbangklangtao privertė khmerų imperatorių suteikti jam karaliaus titulą, bei atiduoti į žmonas savo dukrą Suang. Tapęs Sukotajaus karaliumi, Kunbangklangtao gavo karališką vardą Šrindraditijas (Sri Int’arat’itya) „skr. Saulės karalius su Indros galiomis“, bei suteiktos mistinio legendinio herojaus Fraruango (Phra Ruang) „skr. Nuostabusis princas“ galios. Paskui Fraruango vardas buvo suteikiamas visiems Sukotajaus karaliams, taip atsirado Fraruangų dinastija.
Jo valdymo metais, į šalį sugrįžo daug tajų imigrantų, kurie bėgo iš Junano po chano Chubilajaus įsiveržimo į Nanzhao karalystę 1254 m. Pastovus emigrantų srautas iš šiaurės leido karaliui išlaikyti stiprią armiją ir sėkmingai priešintis khmerų bei kitų kaimynų antpuoliams. Chanui Chubilajui užkariavus pietų Kiniją, kažkuria prasme padėjo išsaugoti nepriklausomą Siamo valstybę.
Šrindraditijo mirė apie 1279 m. Su karaliene Suang (Nang Suang) susilaukė trijų sūnų. Vyriausias sūnus mirė dar jaunystėje. Sostą paveldėjo vidurinysis sūnus karalius Banmuangas, kuris valdė labai neilgai, paskui sostą perėmė jauniausias sūnus Ramkhamhaengas.
